Šie drugiai ,,išgarsėjo" saulėgrąžų dėka. Mažas, neišvaizdus, naktimis skraidantis vabzdys buvo žinomas tik nedaugeliui spacialistų. Mūsų kraštuose jis veisėsi seniai, bet žalos nedarė - jo vikšrai mito varnalėšų ir dagių sėklomis. Niekas į jį net dėmesio nekreipė. 

  Bet štai žemdirbiai pradėjo auginti saulėgrąžas. Vikšrams patiko naujojo augalo sėklos, ir vabzdžiai virto rajais kenkėjais. Tiktai tada žmonės pastebėjo šį drugį ir davė jam vardą. 

  Vikšrai lgai nebaudžiami šeimininkavo laukuose. Būdavo metų, kad jie visiškai sunaikindavo visos gubernijos derlių. 

  Mokslininkė iš Saratavo Jevgenija Plaček nusprendė susidoroti su žalinguoju ugniuku. Apžiūrinėdama per mikroskopą saulėgrąžų lukštus, ji pastebėjo, kad kai kurias sėklas dengia plonas, bet labai kietas juodas luobelis, sudarytas iš grynanglio. Toks sluoksnis it šarvas apsaugo sėklas nuo vikšrų. 

  Deja, šarvuotąjį sluoksnį turėjo tik smulkiasėklės saulėgrąžų veislės, kurios derlingumu ne ką tepralenkė savo protėvius - laukinius ,,meksikiečius". Derlingesnės veislės buvo beginklės. Mokslininkė suprato: stengdamiesis išvesti naujas stambiasėklių saulėgrąžų veisles, žmonės neišvengė klaidų - jie netyčia sugadino jaudąjį ,,šarvą". Tuo iš karto ir pasinaudojo vikšrai. Jevgenija Plaček ilgai kryžmino atspariuosius ,,laukinukus" su derlingiausiomis veislėmis, kol pagaliau jai pasisekė išvesti tokias saulėgrąžas, kurių ir sėklos stambios, ir lukštas vikšrui neįkandamas. 

  Dabar mūsųs šalyje tokios saulėgrąžų veislės daugiausiai ir sėjamos.