Ne, jie čia ne šiaip sau. Tai pavojingi kenkėjai. 

  O vis dėlto - kaipgi tokie mažulėliai gali augalui kenkti? Juk jie neturi nei dantų, nei žandikaulių. Užtat turi straublelį, kuriuo praduria lapą ir čiulpia sultis. 

  Dažniausiai amarus gali pamatyti sode arba darže. Bet yra ir tokių, kurie ,,darbuojasi" laukuose, puola javus, žirnius arba runkelius. Amarų būna įvairių dydžių ir spalvų. Runkeliniai amarai - juodi, javiniai ir žirniniai - žali, tik pastarieji kur kas stambesni. Žirniniai amarai - tikri ,,milžinai", užauga iki pusės centimetro ilgio! Amarai ne tik čiulpia augalų sultis. Toje vietoje, kur straubleliai praduria lapą, lieka nuodingų seilių. Suprantama, nuo vieno ir net nuo dešimties tokių padarėlių augalas nežus. Bet juk ant kiekvieno lapo, kiekvieno stiebelio amarų gali būti devynios galybės. Štai tada jie ir daro didelę žalą. Pasitaiko, kad amarai sunaikina ištisus plotus javų, žirnių arba cukrinių runkelių. 

  Šie pažiūrėti menkučiai vabzdžiai tokie galingi dėl to, kad labai sparčiai dauginasi. Per vasarą amaras gali palikti milijardų milijardus palikuonių! 

Jeigu amarai galėtų nekliudomi daugintis, žūtų viskas, kas auga laukuose. Laimė, amarai turi priešų. 

Didžiausias amarų priešas - boružė. Šis mažas vabalėlis - jiems tikras baubas: per parą jis suėda iki dviejų šimtų amarų, o boružės lerva - dveja tiek. Dabar boružės veisiamos specialiose laboratorijose. Netrukus žemdirbiai kada tik panorėję galės gauti siuntą boružių savo laukams.